OSTEOPATIJOS EFEKTYVUMAS REABILITACIJOS PROCESE

Abstract

Vykdant intensyvią reabilitacijos programą pacientams, besiskundžiantiems apatinės nugaros dalies skausmu, praktinėje veikloje fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai susiduria su nuolatiniu klausimu, kokias reabilitacijos priemones parinkti pacientui ir kaip sudaryti kuo optimalesnę reabilitacijos programą, kad būtų pasiektas geriausias gydymo rezultatas. Atliktas tyrimas gali palengvinti šią užduotį, atskleidžiant kol kas Lietuvos mokslinėje literatūroje nenagrinėjamo gydymo metodo, osteopatijos, panaudojimo ir efektyvumo galimybes. Tikslas. Palyginti osteopatinės procedūros ir laisvo kybojimo metodu pagrįstos kineziterapijos procedūros kaip sudedamųjų reabilitacijos dalių poveikį pacientams, besisukundžiantiems apatinės nugaros dalies skausmu. Metodai. Tyrimas buvo atliktas 2014 - 2015 metų lapkričio - balandžio mėnesiais. Tyrime dalyvavo į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ambulatorinės reabilitacijos skyrių kreipęsi pacientai dėl apatinės nugaros dalies skausmų ir savarankiškai sutikę dalyvauti tyrime. Pradinis pacientų būklės įvertinimas pagal parengtą protokolą buvo atliekamas per dvi pirmas darbo dienas, skaičiuojant nuo atvykimo į reabilitacijos programą dienos. Atlikta anketinė apklausa, kurią sudarė dokumentinė dalis ir funkcinės būklės klausimynai. Kliniškai vertinta skausmo charakteristika ir atliktas stuburo funkcinės būklės ištyrimas naudojant kompiuterizuotą įrangą „Insight 7000 Subluxation Station“. Pacientai atsitiktiniu būdu suskirstyti į dvi homogeniškas grupes: eksperimentinę ir kontrolinę, kurioms sudarytos vienodos reabilitacijos programos, besiskiriančios papildomai taikomom procedūrom. Eksperimentinės grupės pacientams buvo papildomai taikomos standartizuotos osteopatinės procedūros, o kontrolinės grupės pacientams - laisvo kybojimo metodu pagrįstos kineziterapijos procedūros. Visose tiriamųjų grupėse procedūros buvo atliekamos tų pačių specialistų ir taikant tas pačias metodikas. Antrasis vertinimas atliktas tą pačią arba kitą dieną baigus reabilitacijos programą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPPS 20.0 programą bei MS Excel. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 43 pacientai, 30 (69,8%) moterų ir 13 (30,2%) vyrų. Amžiaus vidurkis 44,4 metai ± 12,8, jauniausias pacientas buvo 23 metų amžiaus, vyriausias – 68 metų amžiaus. 93% visų tiriamųjų sudarė reguliariai dirbantys asmenys. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal skausmo fazes: ūmi fazė – 9 (20,9 %) tiriamieji; poūmė - 2 (4,7 %), o lėtinio skausmo paūmėjimo fazė – 32 (74,4 %) tiriamieji. Taikant reabilitacijos programą, skausmo intensyvumas pagal SAS vertinimo skalę sumažėjo vidutiniškai nuo 5,79 ± 1,92 iki 3,37 ± 1,90 balo (p< 0,05). Nustatytas statistiškai reikšmingas pokytis vertinat Roland – Morris klausimynu: pacientų pirminių įvertinimų vidurkis buvo 8,63 ± 6,65, po reabilitacinio gydymo 4,79 ± 3,15 (p<0,05). Oswestry klausimyno analizės duomenimis, didžioji dalis pacientų - 53,5% prieš reabilitaciją buvo vidutinio sunkumo negalios lygyje. Po taikytos reabilitacijos funkcinės būklės apribojimas daugeliui sumažėjo iki minimalios negalios – atitinkamai tai sudarė 28 (65%) pacientai. Ištyrus kontrolinės ir eksperimentinės grupių pacientus pagal SAS, jų funkcinę būklę ir palyginus abiejų grupių tiriamuosius po reabilitacijos, nustatyta, kad rodikliai labiau pagerėjo pacientų grupėje, kuriems buvo taikytos osteopatinės procedūros (p<0,05). Išvados. 1. 93% visų tiriamųjų, atvykusių dėl apatinės nugaros dalies skausmų, sudarė reguliariai dirbantys asmenys. 2. Taikyta reabilitacijos programa patikimai sumažino skausmo intensyvumą pagal SAS nuo 5,79 ± 1,92 iki 3,37 ± 1,90 balo (p< 0,05). 3. Funkcinės būklės pagerėjimą patikimai atspindėjo funkcinių testų duomenys: pagal Oswestry negalios indeksą po reabilitacijos programos funkcinės būklės apribojimas daugeliui sumažėjo iki minimalios negalios – atitinkamai tai sudarė 65 % visų pacientų; Roland-Morris negalios įvertis vidutiniškai sumažėjo nuo 8,63 ± 6,65 iki 4,79 ± 3,15 balo (p<0,05). 4. Patikimo skirtumo tarp pacientų stuburo funkcinės būklės prieš ir po reabilitacijos programos nenustatyta (p>0.05). 5. Stebėti statistiškai reikšmingas skausmo sumažėjimas ir funkcinės būklės pagerėjimas pacientams, kuriems buvo taikytos osteopatinės procedūros lyginant su pacientais, kuriems buvo taikytos laisvo kybojimo metodu pagrįstos kineziterapijos procedūros. 6. Osteopatija turėtų būti įtraukta į reabilitacijos procesą, nes tai yra efektyvus gydymo metodas.